Vestuvinių žiedų ištakos yra labai įdomios. Apsikeitimo žiedais tradicija siekia 3000 metų, o pirmasis vestuvinis žiedas su deimantu buvo užfiksuotas 1417 m. mirusios našlės testamente. Taigi, įdomu iš arčiau pažvelgti į tai, kas gi mūvėjo pirmuosius vestuvinius žiedus ir kaip bėgant laikui jie evoliucionavo.
Kas mūvėjo pirmuosius vestuvinius žiedus?
Pirmieji žiedus amžinybei vaizduoti naudojo Egipto faraonai. Taip yra todėl, kad apskritimas neturi nei pradžios, nei pabaigos ir atspindi saulės bei mėnulio, kuriuos egiptiečiai garbino, formą. Egiptiečiai taip pat manė, kad žiedo viduryje esanti atvira erdvė simbolizuoja vartus į nežinomybę. Egiptiečių uroboros žieduose buvo vaizduojama gyvatė, ryjanti savo uodegą, simbolizuojanti amžiną visa ko ciklą. Uroboras yra vienas seniausių pasaulio simbolių, o jo pavadinimas išvertus iš graikų kalbos reiškia „ryjantis savo uodegą“.
Aleksandrui Didžiajam užkariavus egiptiečius, graikai perėmė tradiciją dovanoti žiedus savo antrosioms pusėms, taip išreikšdami atsidavimą. Daugelyje šių žiedų buvo vaizduojamas meilės dievas Erosas arba Kupidonas. Kai romėnai užkariavo Graikiją, šią tradiciją perėmė graikai ir santuokos ceremonijose pradėjo naudoti geležinius ir varinius žiedus. Ant geležinių žiedų kartais būdavo raktų motyvai, simbolizuojantys, kad žmona dabar valdo namų apyvokos daiktus. Tačiau II a. po Kr. dauguma žiedų buvo auksiniai.
Nuo III ir IV mūsų eros amžių auksiniai žiedai tapo prabangesni, išryškinantys dovanotojo turtus. Tuo metu buvo madingi „fede“ žiedai, vaizduojantys dvi susikibusias dešines rankas, simbolizuojantys draugystę, partnerystę ir vedybų sutartį. Šis dizainas buvo perteikiamas auksu ir dažnai išraižomas intagliais brangakmeniuose, tokiuose kaip oniksas, karneolis, granatas ar ametistas. Dar vėliau romėnai ėmė individualizuoti žiedus, išraižydami juose savo portretus.
Senovės egiptiečiai tikėjo, kad kairės rankos bevardžiame piršte yra „vena amoris“ arba „meilės vena“, vedanti tiesiai į širdį. Romėnai perėmė šį tikėjimą ir vestuvinius žiedus mūvėjo ant bevardžio piršto. Nors jų įsitikinimas nėra anatomiškai teisingas, tradicija mūvėti žiedus ant kairės rankos bevardžio piršto išliko iki šių dienų.
Viduramžių ir Renesanso vestuviniai žiedai
Nuo viduramžių vestuviniai žiedai pradėti puošti brangakmeniais. Viduramžių europiečiai naudojo rubinus kaip aistros simbolį, safyrus – kaip dangaus, o deimantus – kaip stiprybės simbolį.
Viduramžių Europoje buvo populiarūs ir romėnų „fede“ bei portretiniai žiedai. Maždaug XVI a. „fede“ motyvai pradėti naudoti „gimmel“ žieduose, kuriuose du arba daugiau žiedų sujungti lanku. Įsimylėjėliai sužadėtuvių laikotarpiu mūvėdavo po žiedą. Per vestuvių ceremoniją jaunikis savo žiedą užmaudavo ant nuotakos piršto, taip sujungdamas vestuvinius žiedus į vieną. Ant viso žiedo būdavo vaizduojamos dvi susikibusios dešinės rankos.
XVI – XVII a. laikotarpiu „fede“ motyvas persikėlė į „claddagh“ žiedus, kuriame pavaizduota dvi rankos, laikančios širdį. „Gimmelio“ žiedai su „claddagh“ motyvu dažnai turėjo trečią lanką per vidurį, ant kurio buvo pavaizduotas dviem rankom laikomas brangakmenis. Renesanso ir Elžbietos epochose išpopuliarėjo „poesy“ žiedai, kurių vidinėje arba išorinėje pusėje būdavo išraižomos eilės.
Kolonijinės Amerikos puritonai juvelyrinius dirbinius laikė lengvabūdiškumo ženklu. Todėl puritonai vyrai vietoj tradicinių vestuvinių žiedų savo žmonoms dovanodavo antpirščius. Panaudojusios antpirščius drabužių siuvimui ir tekstilės gaminiams naujiems namams, nuotakos galėdavo nupjauti antpirščių viršūnėles ir pasigaminti iš jų žiedus.